Saulės grafika

Andriaus Repšio seriją „Saulės grafika“ galime vadinti atsitiktinumu. Ar bent jau atsitiktinumo būta jos atsiradimo aplinkybėse – 2020–ųjų pabaigoje, 2021–ųjų pradžioje Lietuvoje po ilgo laiko vėl buvo galima džiaugtis šalta žiema su daug sniego, kas ir paskatino autorių ieškoti prieš mūsų akis atsiveriančių kadrų. Pastaraisiais metais toks gausus sniegas yra gana neįprastas fenomenas, turint omenyje vis intensyvėjančią klimato krizę bei globalinį atšilimą. Tačiau būtent atsinaujinantys energijos šaltiniai, tokie kaip darbuose užfiksuotos užtvankos, vėjo jėgainės ir saulės baterijos yra būdas pristabdyti šiuos procesus – tai vis daugiau aktualumo įgaunančios temos, prie kurių plėtojimo aktyviai prisideda menas, konkrečiu atveju – fotografija. Gražu tai, jog du iš trijų pagrindinių serijos serijos elementų – sezoniškumas ir atsinaujinantys energijos šaltiniai – organiškai ir tikslingai papildo vienas kitą – taškai tarpusavyje susijungia, ratas užsidaro.

Ko negalime vadinti atsitiktinumu, tai autoriaus gebėjimo pastebėti ir užčiuopti. Išbūti, perprasti kadrą, suformuoti kompoziciją taip, kad į fotografiją įsirašytų, įsilietų ir trečiasis – estetikos – elementas. Ieškant estetinių serijos ištakų, vertėtų atsigręžti į parodos pavadinimą. Kodėl „Saulės grafika“, nors saulės čia nematome? Todėl, jog būtent nušvitus saulei ima tirpti žemę padengęs sniegas ir žiemiškas kraštovaizdis tampa kažkuo daugiau nei vien pats savimi. Jis transformuojasi – iš paukščio skrydžio žemę fiksuojantis fotografinis atvaizdas persidengia su/yra papildomas kontrastų skaidomu grafiniu sluoksniu. Žiemos monochromija grafinių elementų atsiskleidimui itin palanki – baltą žemę išvagojus tamsioms linijoms pirminis vaizdas įgauna naujų žiūros taškų ir interpretavimo galimybių – čia, kaip pavadinimais siūlo autorius, galime įžvelgti baltais dantimis blyksinčią šypseną, stygas ar nuostabos apimtą roboto veidą. Tačiau alternatyvius scenarijus nesunku kurtis ir patiems – galbūt darbuose nejučia pastebėsite gitaros grifą? O gal miestą stebinčią Kristaus atpirkėjo skulptūrą? Galimybių daug, svarbiausia neapsiriboti pirmine vaizdo interpretacija ir leisti savo vaizduotei truputį paklajoti.

Fotografinė Andriaus Repšio kalba pasižymi subtilumu. Jis nebado pirštu ir žiūrovui nieko neperša, o greičiau atkreipia dėmesį, primena. Autorius tyrinėja kraštovaizdį su jauduliu ir smalsumu, netelpančiais į vienos konkrečios temos ribas – jį tiek pat domina grynas vaizdas, aiškiai apibrėžiamas objektas, kiek ir už jų slypinčios potekstės, alternatyvios interpretacijos. Tiesios ir banguotos linijos, juoda ir balta, užtvanka, energija – viskas vienodai svarbu ir įdomu. Menininkas leidžia pasirinkti patiems ir žiūrėti įvairiai – persvarstyti ir analizuoti arba atsiskant perdėtos rimties paprasčiausiai mėgautis atvaizdu ir taip retai pasitaikančia tikra žiema.
Spėlioti ir tyrinėti atsitraukus nuo kasdienybės – juk iš aukštai viskas kitaip atrodo.

Paulina Blažytė