Šviesa

Vilniaus Rotušės aikštė 2025 02 19 - 03 09

Šviesoje paslėpti sluoksniai

Kaip vieną iš esminių fotografijos savybių Roland Barthes įvardija jos gebėjimą įrodyti, jog tai, kas matoma nuotraukoje, iš tikrųjų egzistavo, kad tai iš tikrųjų buvo. Tačiau per keturiasdešimt kelerius metus fotografijos lauke nemažai kas pasikeitė. Dėl itin paplitusio photoshop‘o, o dabar jau ir dirbtinio intelekto naudojimo, natūralu tapo abejoti nuotraukose užfiksuoto vieno ar kito objekto, asmens, reiškinio realumu arba jo fizinės išraiškos tikslingu atspindžiu. Manipuliacijos vaizdinėmis priemonėmis jau nieko nebestebina – kartais iššūkiu tampa išsiaiškinti ar tai, kas atsiduria mūsų regėjimo lauke yra tikra, ar ne.

Dėl šios priežasties vizualiai išraiškingos, futuristinės, abstrakčios, grafikai ar tapybai būdinga kalba pasižyminčios fotografijos, kuriose nėra pasitelkiamos jokios papildomos manipuliacijos priemonės, stebina ir kelia tik dar didesnę pagarbą. Taip esama ir su Andriaus Repšio ciklu „Šviesa“ – darbai sukurti bepiločiu fotoaparatu, naudojant ilgą išlaikymą. Toks procesas yra gana sudėtingas, nes paties fotografavimo momentu menininkas nemato fiksuojamo vaizdo. Taip pat reikia truputį perprogramuoti aparatą, kad šis nebedarytų formos atžvilgiu „teisingų“ ir švarių nuotraukų. Jokios apgaulės ar žaidimo su žiūrovu – žaidimai čia nebent kūrybiniai.

Mintis apie tokio pobūdžio ciklą autoriui kilo fotografuojant kalėdiniu laikotarpiu, kai miestai sužimba dar intensyvesne ir gausesne šviesų ir formų palete. Daugelį metų įamžindamas UAB „Švenčių studija“ papuoštus objektus (eglutes, aikštes, skverus, pastatus), Andrius Repšys nusprendė sukurti kiek kitokių fotografijų – kitokių savo žiūros kampu, neprimenančių tobulų, atvirukuose matomų atvaizdų. O ir apskritai dažnai neprimenančių pažįstamų objektų, nes vaizdas išlaisvinamas iš jį pančiojančių konkretybių. Tarp objekto ir stebėtojo ištįsusi matymo zona lūžta daugybę kartų – ten, kur fiksuoja bepilotis fotoaparatas, ten, kur kadruotes formuoja menininkas, kur nuotraukas mato žiūrovas ir galiausiai, kaip pastarasis jas suvokia.

Mano matymo rezultatas tiek pat abstraktus, kiek ir sugestyvus. Jame sutelpa daug dalykų – čia randu ir tapybą, ir fiziką, ir net metafiziką. Tapyba slepiasi vietoje nenustygstančiose, banguojančiuose linijose, taip pat sudarančiose ir pačias įvairiausias formas. Fiziką randu iš tamsos išnyrančiuose šviesos blyksniuose, jų nepailstančiame virpėjime, o kartu ir fotografijose pasirodančiame kosmose, kur tik joms žinomomis trajektorijomis keliauja planetos. Metafizikos esama, nes žiūrėti į šias Andriaus Repšio fotografijas, tai kaip žiūrėti į nuo žvaigždžių lūžtantį naktinį dangų – jos pilnos galimybių. Et, dar jaučiuosi taip, lyg važiuočiau A. Goštauto gatve ir pasukusi galvą kitoje upės pusėje matyčiau gausiai mirgančius Konstitucijos prospekto žiburius. Ir tai – tik keli sluoksniai. Jų neabejotinai galima rasti daug daugiau – ten ir medūzos, spiralės, fejerverkai, ir daug kitų įdomių dalykų.

Paulina Blažytė